Norėčiau kada nors sužinoti... Baigta

Na, tai dar viena mano trumpa istorija... Siaip as daugiau rasau ilgas :)

Norėčiau kada noras sužinoti, kad nesu viena, kad esu kažkam reikalinga. Iki šiol svarstau ar tikrai gyvenimas visada toks ir liks...
Mokykloje visi mane laiko ”Tyliaja mergele” , nes niekada nesu ištarusi nė žodžio. Gyvenu apsitvėrusi tylos siena, retai su kuo nors matausi. Visada būnu viena, prie mėgstamo medžio...
Šiandien, kaip ir vakar, kaip ir užvakar, ėjau mokyklos kiemu, tikėdamasi, kuo greičiau pasiekti mišką, vienintelę vietą, kur manęs nepasiekdavo kitų žvilgsniai ir juokas. Dabar geriausė mano draugė vienatvė, nors tikri jausmai užslėpti kažkur gyliai širdyje...
-Ei, baik, - sušuko nepažįstamas vaikino balsas visai netoli manęs.
-Juk tai tik vanduo, - nusijuokė kitas. Pasukusi galvą į jų pusę nustebusi išvydau keturis vaikinus linksmai laistantis vandens žarną. Atrodė, kad jiems tikrai linksma. Nejučia nusišypsojau, kai staiga pasijutau šlapia.
-Atleisk, - vaikinas laikęs žarną pribėgo prie manęs. – Nemačiau tavęs. – O kas mane mato?- pagalvojau
-Ei juk tai Lisa, Tylioji mergelė. Nekreipk dėmesio, palik ją ji vis tiek nieko nepasakys, - nusijuokė juodaplaukis vaikinas.
Šypsena, kuri atėjo taip nejučia, dingo lyg jos visai ir nebūtų buvę. Pažvelgiau į vaikino akis, kuris nustebęs žvelgė į mane.
-Tylioji mergelė? – vos jis tai ištarė apsisukusi pabėgau. Nenorėjau girdėti jų juoko ir kalbų apie mane. Juk galėčiau būti tik pašaipų objektas...

Atsirėmiau į savo medį ir užmerkiau akis. Pabandžiau galvoti apie dingimą, apie tai kaip žemė prasiveria ir aš išnykstų. Vis tiek niekas manęs čia nelaiko...
-Lisa... – iš netikėtumo atmerkiau akis ir vėl pamačiau tą patį vaikiną, kuris mane apliejo vandeniu. Jo žalios akys keistai žvelgė į mane, tarsi norėtų pasakyti, tai ko neištaria lūpos. –Ar galėtume būti draugai? – paklausė klausimo, kurio tikrai nesitekėjau.
”Kodėl?” – norėjau paklausti, bet nesugebėjau ištarti. Papurčiau galvą, nuleisdama akis į savo rankas, kurios virpėjo, tarsi būčiau sušalusi, bet nebuvau...
-Kodėl? – jis vėl paklausė.
Aš tik atsistojau ir paskutinį kartą pažvelgusi į jį nubėgau.
Nesigrežiojau atgal, nenorėjau pamatyti jo akių.

Į mokyklą negrįžau. Nuėjau į sodą, kur mokytoja dažnai man duodavo darbo, kad nesijausčiau vieniša. Laisčiau gėles, kartais išraudavau nereikalingą žolę. Sodo kamputyje augo mano mėgstamiausias rožių krūmas. Jį mėgau, nes raudoni žiedai visada sugebėdavo atverti naujas duris į mano širdį. Galėdavau nuoširdžiai šypsotis ir džiaugtis, prie jo norėjau vėl galėti ištarti žodžius, išgirsti savo balsą, kuri praradau prieš 5 metus.
-Tavo labai graži šypsena, - pažįstamas balsas privertė krūptelėti. – Beja aš Semas. – atsisukusi į jį vėl pamačiau šypseną.
Norėjau nusigręžti ir bėgti šalin, kai jis pačiupo mano ranką.
-Nebėk, juk tu nebijai manęs? Aš tau galiu padėti, - vėl nusijuokė ir čiupęs kastuvėlį ėmėsi kasti duobę.
Nustebusi žvelgiau į jį, tai buvo pirmas kartas, kai kas nors norėjo būti su manim, nors ir tyloje, bet vis tiek...
-Tu tik pažiūrėk koks kalnas, - nusijuokė pamatęs žemių krūvą. Jis nesustodamas kalbėjo ir juokėsi, tarsi bandytų prablaškyti mane, ar šiaip tiesiog buvo per nelyg plepus. – Eina sau... – vėl nusijuokė...

Praėjo savaitė, o jis vis ateidavo. Išpradžių nekreibdavau dėmesio, o vėliau ėmėme bendrauti žvilgsniais, daugiau šypsojausi. Priėmiau jo pagalbą, kaip naujos draugystės pradžią...
Jaučiausi laimingesnė turėdama draugą, nes niekada nežinojau to jausmo... Visada buvau viena..

Suskambėjus paskutiniam skambučiui žengiau prie rūbinės, kai išgirdau Semo balsą. Jis kalbėjo su tais pačiais draugais.
Atsirėmiau į sieną. Nors buvo negražu, bet ėmiau klausytis jų pokalbio...
-Tu pastaruoju metu per daug bendrauji su ta Tyliaja... – tai buvo tas pats juodaplaukis.
-Koks tavo reikalas, Krisai?
-Na aš tik patariu tau su ja neprasidėt, juk nenori būti panašus į ją? – nusijuokė.
-Ji labai miela, jos šypsena graži, o akys tiesiog...
-Liaukis Semai, juk neketini su ją susitikinėti?
-Ne, tiesiog norėjau būti su ja...
Nežinau kodėl, bet aš ir vėl pabėgau. Tik šįkart buvau pasiryžusi padaryti vieną dalyką. Jei negaliu kalbėti, tai parašysiu laišką, viską jam paaiškinsiu.

Prisėdau prie medžio ir išsiplėšusi lapuką iš sasiuvinio pradėjau rašyti:

Semai,

Atleisk, kad niekada tau nieko nesakiau, kad esu tokia nedrąsi...
Norėjau, kad sužinotum, jog mano nekalbėjimas turi priežastį... Kaip ir viskas šiame pasaulyje...
Kai buvau maža, labai išsigandau, pradėjau rėkti, o kai reikėjo atsakyti, nesugebėjau prabilti ir nuo to laiko daugiau neištariau nė žodžio. Bet teisybė yra tai, kad noriu kalbėti, noriu tiek daug pasakyti, bet negaliu jaučiuosi taip lyg balsas būtų išnykęs, dingęs ir pažadėjęs daugiau niekada nesugrįžti...
Ačiū, kad buvai šalia, kad suteikiai bent mažą galimybę nusišypsoti, bet neverks savęs, neleisk gailesčiui užvaldyti, man nereikia draugo, kuriam tik gaila manęs.
Aš buvau laiminga...tikiuosi ir tu...

Lisa...

Padėjau šį laišką į jo spintelę mokyklos kolidoriuje. Tikėjausi, kad perskaitys ir paliks mane.
Kad nepravirkčiau vėl nuėjau prie rožių krūmo.
-Lisa... – Semo balsas mane nustebino. Atsisukau į jį, kai staiga jis mane apkabino. – Atleisk, aš toks kvailas, visą laiką galvojau, kad esu su tavim , nes man tikrai gaila tavęs, bet tavo laiškas, kažką prabudino manyje. Supratau, kad negalėsiu gyventi be tavo šypsenos. Man nesvarbu, kad negali kalbėti, juk džiaugtis gyvenimu balsas nereikalingas...
Atsitraukiau nuo jo. Pajutau kaip skruostais bėga ašaros, kaip suvirpa širdis iš laimės, tereikėjo paprastų vaikino žodžių ir aš vėl galėjau pajusti ir išgirsti savo balsą...
-Ačiū tau...

Trūksta man truputėlį subtilumo, bet man tikrai patiko. Nusibodo jau tas skausmas ir liūdnos pabaigos... Šaunuolė!

Aciu :)
Na stengiausi isreiksti jausmus, na kogero nelabai pavyko. Dauguma butent sios istorijos jausmu atejo is mano sirdies, nes kartais ir as jauciuosi taip kaip sios istorijos heroje... heroje...