Buk laiminga, net jai manes nera... Baigta

Si istorija, tarsi laiskas, tarsi ispazintis...
Ne mano, as tik užrašiau kilusias mintis...

Kai buvau dar visai maža, turėjau tikrą sielos draugą. Su kuriuo galėjau veikti viską, ko troško širdis. Kartu mokėmės vienoje mokykloje, karstėmės po medžius ir šventėm gimtadinius.
Artėjant rudeniui, kai man turėjo sukakti 12 metų, Mindė paklausė, ko norėčiau dovanų. Aš tik nusijuokiau ir atsakiau, kad iš jo man nieko nereikia. Užtenka draugystės, kuria jis man padovanojo, užtenka to, kad jis yra su manimi.
Aš mylėjau jį labiau už viską, bet niekada neišdrįsau to pasakyti ir niekada to nesigailėjau labiau, nei dabar.
Kodėl? Kiekvieną kartą prisiminusi, tai pravirkstu, negaliu sulaikyti ašarų tekančiu mano skruostais.Bet jei niekam to nepapasakosiu mirsiu viduje. Nebegaliu kvepuoti, nebgaliu kalbėti, kai širdis kraujuoja...
Mindaugas spalio 15 dieną turėjo atvešti man dovanų. Žadėjo, jog tai bus staigmena, kuri man visada jį primins, bet aš jos taip ir negavau...
Laukiau jo visą dieną. Mama uždegė žvakutes ant torto ir jau norėjo prašyti, kad sugalvočiau norą, kai į duris paskambino Mindaugo tėvai.
Jie atrodė baisiai. Motina verkė, o tėvas vos laikėsi ant kojų.
-Ar viskas gerai?- tada paklausė mano mama.
-Ne.. – sukūkčiojo Donata, Mindės mama. – Mūsų berniukas, mūsų berniukas mirė...
Šie žodžiai iki šiol skamba manyje. Negaliu jų pamiršti, negaliu ištrinti tos gyvenimo dalies, kurioje buvau tik aš ir jis. Skausmą, kuri tada jaučiau sunku apibūdinti, tiesiog įsivaizduokit tarsi, kas iš jūsų atima širdį, suspardo ir sutrypę tarsi koki niekalą...

Tebemyliu tave, Mindaugai... Taip norėčiau tai pasakyti garsiai, atsiprašyti, kad buvau kvaila ir nepasakiau to ankščiau...

Dabar man jau 16 metų. Tie 4 prabėgę metai, buvo tai, ko nenoriu prisiminti.
Nekenčiu rudens, nekenčiu savo gimtadienio, nekenčiu gyvenimo, kuris atėmė tave iš manęs.
-Lina su tavim nori pasikalbėti štai tas vaikinas? – parodė draugė į šviesiaplaukį vaikiną.
Žvelgiau į jo mėlynas akis ir šypsena, bet nesugebėjau atsakyti tuo pačiu. Jis buvo naujokas, atėjęs prieš kelis metus, niekada nekalbėjau su juo, bet ar aš iš vis su kažkuo šnekėjau? Negaliu prisiminti...
-Kas nutiko? –paklausiau tuo pačiu bejausmiu balsu, lydėjusio mane viur, kur ėjau.
-Aš tik norėjau paklausti ar norėtum būti mano mergina? – jis atrodė nedrąsus ir liūdnas, kažkas jame man priminė Mindaugą...
-Atleisk, bet aš dar nepasiruošusi. – atsakiau ir nuėjau net nepažvelgusi į jį.

Ir vėl ruduo, ir vėl gimtadienis, ir vėl ta kančia...
Gatvė buvo pilna žmonių, dauguma jų pažinojau visą gyvenimą, bet vis tiek jaučiausi vieniša.
Likus porai žingsnių iki namų sustojau ir pažvelgiau į lapų krūvą, kuria tėtis sugriebė iš ryto.
Nežinau kodėl, bet priėjau prie jos ir pažvelgiau į dangų.
-Mindaugai... –sušnibždėjau tyliai.
-Lina... – kažkas tyliai ištarė mano vardą prie pat manęs.Apsisukau ir nustėrusi pažvelgiau į besišypsantį vaikiną. Jis atrodė lygiai toks pat kaip visada...mano sielos draugas. – Su gimtadieniu...
-Bet juk tu ...
-Mires? Taip, bet tik ne tavo širdyje. Aš visada buvau ir būsiu su tavim... – Mindaugas nusišypsojo, jo balsas buvo švelnus kaip vėjas...
-Aš... – nesugėbėjau ištarti nė žodžio, ašaros užgniaužė gerklę.
-Lina, štai mano dovana tau. – jis ištiesė ranką, kurioje gniaužė gražią sidabrinę grandinėlę su širdies formos pakabučiu. – Norėjau padovanoti prieš 4 metus, bet tada atsitiko ta nelaimė...
Ištiesiau ranką į jį ir paėmiau grandinėlę.
Žvelgiau jam į akis vis dar negalėdama patikėti, kai jis mane stipriai apkabino ir ištarė tai, ko mano širdis nenorėjo girdėti. – Turiu eiti, būk laiminga ir...
-Ne, Mindaugai, palauk... – aš išdrįsiu, išdrįsiu, buvo vienintelė mano mintis. – Aš myliu tave, Mindaugai, - sušukau taip garsiai kaip tik galėjau.
Mindaugas vėl mane apkabino, stipriai suspaudė savo glėbyje.
-Gyvenk, Lina, nesielvartauk dėl manęs, būk laiminga ir svarbiausia kovok, tu nusipelniai to... – jutau jo rankas dar kelias minutes, kai staiga jos dingo, kaip ir jis pats...
Vėl pravirkau, bet tai buvo paskutinis kartas...

Praėjo mėnesis ir po šio mano gimtadienio. Aš drauguju su tuo vaikinu, kuris tada paprašė būti jo mergina. Papasakojau jam viską apie Mindaugą, parodžiau grandinėlę, kurią tada gavau. Jis patikėjo manimi... Kartu nuėjom prie mano draugo kapo ir uždegėm žvakutę ir padėjom Mindaugo mėgstamiausių gėlių...
Buvo skaudu gyventi visus šiuos metus, bet taip gera, kai žinai, kad pasakei tuos žodžius, kuriuos bijojai ištarti visą savo gyvenimą, kuriuos vėjas nusinešė ten į dangų, kurtu su mano sielos draugu...

Visai nieko. Gera mintis, dėstymas ganėtinai geras. Tik norėjau paklausti, tęsinys bus ar ne?

ksm. - aciu, na nezinau bent neplanavau rasyti tesinio :)

Minty - na, neturejau omenyje jo tikro realaus kuno, tai greiciau buvo jos svajone, jos sirdies sukurtas vaizdas :)

Hm, na aišku. Lauksiu dar tavo kūrybos. ^^.