svaiginantis sniegas
Nuleidusi galvą žengiau pro klinikos durų slenkstį: riba iš seno gyvenimo į naująjį. Rankoje nervingai spausdama pustuštį krepšį, pakėliau akis į dangų ir giliai įkvėpiau šviežio oro. Jis gaivino kaip niekad. Rodėsi, kad pirmą kartą pajaučiau jo gaivą, kai mano kūnu keliauja į plaučius. Buvo taip malonu ore nejausti šlykštaus vaistų kvapo, susimaišiusio su prasto maisto dvoku. Saulė, dangus, juo plaukiantys debesys, vėjas... Šie dalykai vėl virpino man širdį. Tai buvo nuostabu.
-Imk, pabandyk,- Keisis ištiesė man nedidelį maišelį, pilną baltų miltelių. Aš išpūčiau akis ir atbula pasitraukiau nuo jo,- mažute, nebijok,- pasislinko prie manęs ir švelniai prisilietė savo lūpom prie manųjų.
-Keisi, nenoriu,- sumurmėjau jam atsitraukus.
-Nagi, Greis, nuo vienos dozės netapsi narkomane,- sukikeno Džulė ir pro nosį sušniaukštė ant stalo buvusį nedidelį tų baltų miltelių takelį. Tuomet atsirėmė į sieną ir užmerkė akis. Ant jos lūpų mačiau blausią šypseną.
-Ar mes tau panašūs į narkomanus?- paklausė Markas žiūrėdamas man į akis,- mes tai jau seniai darom,- pakilnojo antakius ir padarė tai, ką prieš tai Džulė. Dar labiau išpūčiau akis. Keisis iš maišelio pabėrė ant stalo tų miltelių ir žvilgtelėjo į mane.
-Eikš,- pasakė jis. Aš primerkiau akis, bet priėjau.
-Nežinau, Keisi,- lėtai ištariau žiūrėdama į baltą takelį ant stalo.
-Tiesiog padaryk tai ir viskas,- su nekantrumu balse atsiliepė Keisis.
-Gerai,- lėtai numykiau. Suvokusi, ką turėsiu padaryti, išsigandau. ''Tik vieną kartą ir viskas '',- ištariau mintyse, tuomet lėtai prikišau veidą prie miltelių ir įkvėpiau. Įpusėjus tą takėlį atsitraukiau ir griuvau prie sienos. Buvo velniškai gera, visi rūpesčiai nutolo, niekas nebuvo svarbu. Šyptelėjau ir užmerkiau akis. Aš įgavau sparnus.
-O ką sakiau?- lyg pro miglą išgirdau Keisio balsą, o tada visiškai pasinėriau į svaigulį.
Už nugaros jaučiau susirūpinusius tėvų žvilgsnius. Tada man tereikėjo pasakyti Keisiui `NE`, po velnių! Aš buvau visiška kvailė, kad prasidėjau. Reikėjo suprasti, kad jie manimi naudojasi... Dabar teks visą gyvenimą praleisti su tais klaikiais prisiminimais, lyg šešėliai tūnančiais šalia manęs ir laukiančiais kada vėl galės prasiveržti.
-Markai,- beviltiškai sumurmėjau vos tik jis pravėrė buto duris,- man reikia,- numykiau.
-Greise, atleisk, bet tu man jau skolinga už tris šimtus,- žiūrėjo į mane nenuleisdamas akių.
-Bet man reikia,- viena ranka susiėmiau už veido. Jis kurį laiką tylėjo. Tuomet nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų, nepraleisdamas nieko.
-Gerai, užeik,- praleido mane pro duris. Aš žengiau pro slenkstį, puikiai suvokdama kas manęs laukė. Tačiau kitos išeities neturėjau.
-Viskas gerai,- mama uždėjo man ant peties ranką.
-Taip,- sausai sumurmėjau. Nenorėjau, kad ji apie tai kalbėtų. Norėjau pamiršti bent dalelę tų klaikių metų.
-Matai, Greise,- tarė Markas išleisdamas mane pro duris, kai vienoje rankoje nervingai spaudžiau megztinį, o kitoje- nedidelį maišelį, pilną heroino,- kai pradedi- sustoti nenori, o kai nori, būna per vėlu,- jis nusijuokė iš užtrenkė prieš mane duris.
Praėjo jau metai, kai išėjau iš tos įstaigos, tėvai pagaliau nebežvilgčiojo į mane kiekvieną akimirką, o ir aš pati, rodos, sugebėjau gyventi.
-Atsiprašau,- sumurmėjo balsas, kurio savininkas į mane atsitrenkė. Pakėliau į jį akis ir sustingau.
-Greise,- nustebusiu balsu šūktelėjo Keisis ir žiūrėjo į mane.
-Ta pati,- pamėginau nusišypsoti, kai kiti praeiviai, skubėdami gatve mane stumdė.
-Seniai mačiau,- šyptelėjo Keisis atsikvėpdamas. Nuleidau akis ir nieko nesakiau.
-Klausyk, gal nori toj kavinukėj išgert kavos?- paklausė mosteldamas ranka į neišvaizdžią kavinę kitapus gatvės.
Nežinau, kodėl, bet sutikau. Šalia jo vėl pasijaučiau pakylėta, kaip tuomet. Jis buvo nepasikeitęs: tos pačios žalios akys, ta pati šilta šypsena, tas pats mielas kvapas. Kažkur giliai vyliausi, kad galbūt jis pasikeitė.
Kol atnešė kavą, tarp mūsų svyravo tyla.
-Ačiū,- murmtelėjau, kai prieš mane pastatė puodelį. Kurį laiką šnekėjomės apie nesvarius dalykus, užmiršdami svarbiausią, lyg to nė nebūtų buvę.
-Klausyk,- tarė jis, kai manasis puodelis pamažu ištuštėjo. Aš nukreipiau žvilgsnį į jo akis,- kaip tik ėjau pas Marką. Gal ir tu norėtum? Galėtume pabandyt viską iš naujo...,- sustingau. Daugiau neleidau jam pasakyti nė žodžio. Atsistojau ir pasiėmusi savo krepšį išėjau iš kavinukės.
Eidama bruzdančiomis gatvėmis, supratau: praeitis čia bus visada- mano antrasis šešėlis. Tačiau praeitis nebus stipresnė už norą gyventi. Kiekvienam geram dalykui turi kažką paaukoti. Šiuo atveju aš pasirenku naują gyvenimą vietoj naudos ieškančio egoisto, kurį myliu. Atodo lengva? Tai kodėl, po velnių, man taip skauda?!
-Greise, Greise,- murmėjo Džulė sukniubusi šalia manęs,- jie suteikia sparnus, bet neleidžia skristi,- mostelėjo ranka į baltus miltelius, lyg sniegą išsibarsčiusius ant stalo ir užmerkė akis.
Temos pavadinimas: svaiginantis sniegas 
Št. 11 21, 2009 10:43 pm
