boulevard of broken dreams.

Visą laiką, eidama namo, turiu praeiti pro tą gatvę. O gal geriau sakyti skersgatvį? Mane visąlaik slegia ta vieta... Kodėl?
Gal dėl begalės liūdnų veidų? Pasižiūri į dvi, kamuoliu žaidžiančias, mergaites – pamatai nepaaiškinamą liūdesį... Pasižiūri į, ant dėžės sėdintį, batų valytoją – pamatai skausmą... Pasižiūri į ledų pardavėją, visąlaik šlubuojantį – pamatai vėlgi liūdesį. Visur vien tik skausmas ir liūdesys...
Girgždanti iškaba skelbia, kad skersgatvyje slepiasi papuošalų parduotuvė. Atrodo, vargingame skersgatvyje, blizgantys, nebrangūs, bet prabangūs daikčiukai turėtų teikti džiaugsmo. Bet ne. Ir ten putli, garbanota ir gan daili moteriškė – liūdna.
Konditerijos parduotuvėlė? Kurioje kvepia šviežiai iškeptomis bandelėmis, aviečių uogiene, cukrumi ir šokoladu? Ten taip pat ore, atrodo, net ranka apčiuopiamas, tvyro liūdesys ir skausmas. Tačiau nepaisant jo, aš mėgdavau ten apsilankyti. Kodėl? Į šitą klausimą ligi šiolei nerandu atsakymo...
O dabar... Dabar aš Jums papasakosiu istoriją, kuria aš vis dar negaliu patikėti, kuria vis dar gyvenu. Tai lyg sapnas...
Ta diena niekuo nesiskyrė nuo kitų, tūkstančio vienodų dienų. Aš vėl grįžinėjau namo iš darbo, ir vėl ėjau pro tą... Skersgatvį. Vėl mačiau dvi, kamuoliu žaidžiančias, liūdnas mergaites, vėl mačiau ant dėžės sėdintį, skausmingo veido savininką, batų valytoją, vėl mačiau šlubuojantį ledų pardavėją. Ir vėl užėjau į konditerijos parduotuvėlę.
- Laba diena, - iš kepimo patalpos išlindo...
Ne, ne ta tamsiaplaukė ir putli moteriškė, o jaunas, šviesių plaukų rudaakis. Gražesnių už jį – matyt šiame pasaulyje nėra...
- Kuo galėčiau padėt? – nusišypsojo man vaikinas.
- Dvi...bandeles...su... – mikčiojau, kaip kokia kvailė.
- ...aviečių uogiene? – nusišypsojo vaikinas, - aš jas taip pat labai mėgstu, - man palinksėjus galvą, padavė bandeles.
Žinau, skamba viskas banaliai ir neįdomiai. Įprastai. Bet patikėkit, ta akimirka man nebuvo nei banali, nei įprasta, ji buvo stebuklinga.
Daugiau paslaptingojo jaunuolio nemačiau. Ėjo savaitės, bei mėnesiai... Žiema.
Beveik bėgau susisupus į kailinius ir kaip galėdama greičiau įsmukau į konditerijos parduotuvėlę.
- Dvi bandelės su šokoladu? – šypsodamasis iš kepimo patalpos išėjo rudaakis, laikydamas rankoj maišelį su bandelėm.
- Taip, - nusišypsojau, - dėkuj.
- Nėra už ką, Amelija, - nusišypsojo vaikinas.
- Iš kur žinai mano vardą?.. – pasimečiau.
- Aš Viską žinau, - nusišypsojo rudaakis ir išnyko kepimo patalpoj.
Tas vaikinas, tokiu savo elgesiu, dar labiau sužadino mano smalsumą, tačiau iki vasaros – aš Jo daugiau nebemačiau.
Tą dieną, aš vėl ėjau pro skersgatvį. Jame, po žiemos (tada jis buvo tuščias), nebemačiau dviejų mergaičių ir ledų pardavėjo, tačiau jų vietas užėmė berniukas su liūdno veido pliušine lėlyte ir išsigandusi moteris, prie savęs spaudžianti kažkokią knygą.
- Kas čia per vieta? Visas šis skersgatvis, - tik įėjusi į konditerijos parduotuvėlę ir pamačiusi tą vaikiną, paklausiau.
- Žinojau, kad šito paklausi, - nusišypsojo rudaakis.
- Kas čia per vieta?- jam nutilus, pakartojau savo klausimą.
- Tai yra Sudužusių Svajonių Gatvė, - surimtėjo vaikinas.
- Kas tu? – paklausiau pastebėjus, kad jis ėmė keistai švytėti.
- Tavo svajonė, - nusišypsojo rudaakis ir priėjo arčiau manęs.
- Kodėl tu švyti? Kodėl esi toks laimingas, o kiti gatvėj – ne? – vieną po kito, žėriau jam klausimus.
- Prisėsk, jei išties nori išgirsti Sudužusių Svajonių Gatvės istoriją, - ranka mostelėjo link sofos, - Kiekvienas žmogus, kurį čia matai, yra kito, realaus žmogaus, svajonė, žmogiškajame pavidale. Svajonės čia atsidūrė dėl to, kad sudužo savo savininko širdyje. Jeigu po žiemos, svajonė dingsta iš čia – vadinasi žmogus ją susigrąžino ir toliau svajoja. Jeigu ne – vadinasi svajonė taip ir liko sudužusi, o duženos – juk niekada nebūna laimingos. Kas aš? Aš Tavo svajonė, pasivadinusi Tomo vardu. Tu neleidi sau pastoviai prisiminti manęs, tai yra Tavo, kažkada jau sudužusios svajonės, todėl aš ir dinginėju iš čia. Kiti gatvėje yra visąlaik, nes žmonės prisimena tas savo sudaužytas svajones. Kodėl aš švyčiu? Nes jaučiu, kad Tu bandai mane susigrąžinti, nori vėl svajoti, o ne prisiminti apie mane, kaip apie sudužusią svajonę...
- Sudužusių Svajonių gatvė? – susimąsčius žiūrėjau pro langą, - aš...aš noriu vėl svajoti, - nusišypsojus atsisukau į Tomą, tačiau...
Ten, kur sėdėjo man svajonė – teliko šviesos kamuolys, kuris įsmuko į mane. Man pasidarė šilta ir gera, ir aš vėl galėjau džiaugtis tuo trapiu ir kiekvienam žmogui būtinu dalyku - svajone...

I walk a lonely road
The only one that I have ever known
Don't know where it goes
But it's home to me and I walk alone

I walk this empty street
On the Boulevard of Broken Dreams
Where the city sleeps
and I'm the only one and I walk alone<…>

Trūksta jausmų. Pradžioje labai trukdo kableliai, sudėti ne vietoje.
Apskritai.. nežinau, neįtraukė. Labai trko jausmingo. Viskas taip šaltai parašyta. Atrodo, kad pati veiėkaj nesuteikia didelės vertės savo žodžiams.

Man labiau priminė tiesiog išsiliejimą. Kableliai ir mane šiek tiek trikdė. Sėkmės toliau kuriant.